Vìlnia (arba Vilnelė; baltarusiškai – Вілейка) – upė rytinėje Lietuvoje. Ištakos – netoli Vindžiūnų kaimo, 5 km į pietus nuo Šumsko. Upės ilgis – 79,6 km, baseino plotas – 624 km², iš jo Lietuvoje − 551 km². Vilniuje įteka į Nerį. Žymiausios vietos − Belmonto kriokliai ir Pūčkorių atodanga.
Vilnia yra šaltavandenė upėtakio tipo pietryčių Lietuvos upė. Vilnios upėje vyksta atkuriamasis lašišinių žuvų veisimas ir monitoringas. Monitoringo stotyje (žemiau Mickūnų, žemiau Naujosios Vilnios patvankos, žemiau Belmonto patvankos) buvo įvertinta žuvų bendrijų rūšinė įvairovė ir pasiskirstymas bendrijoje. Nustatyta, jog dažnos ir įprastinės žuvų rūšys yra gružlys, trispyglė dyglė, lydeka, šližys, kūjagalvis, ešerys,kuoja. Vilnios upės žemupyje gausiausios buvo upėtakio, šlakio, šližio ir gružlio populiacijos. Žuvų bendrijose vyravo reofilai, bendrijų struktūra būdinga buvo šaltavandenėms upėms . 2001 metų tyrimų rezultatai rodo, jog upėtakių, lašišų ir šlakių gausumas Vilnios upėje kasmet didėja
2014-15 - padarytas praėjimas Lašišoms ir Šlakiams prie užtvankos - dabar ir aukštupį galima jų bus sutikti 🙂
Vilnia yra šaltavandenė upėtakio tipo pietryčių Lietuvos upė. Vilnios upėje vyksta atkuriamasis lašišinių žuvų veisimas ir monitoringas. Monitoringo stotyje (žemiau Mickūnų, žemiau Naujosios Vilnios patvankos, žemiau Belmonto patvankos) buvo įvertinta žuvų bendrijų rūšinė įvairovė ir pasiskirstymas bendrijoje. Nustatyta, jog dažnos ir įprastinės žuvų rūšys yra gružlys, trispyglė dyglė, lydeka, šližys, kūjagalvis, ešerys,kuoja. Vilnios upės žemupyje gausiausios buvo upėtakio, šlakio, šližio ir gružlio populiacijos. Žuvų bendrijose vyravo reofilai, bendrijų struktūra būdinga buvo šaltavandenėms upėms . 2001 metų tyrimų rezultatai rodo, jog upėtakių, lašišų ir šlakių gausumas Vilnios upėje kasmet didėja
2014-15 - padarytas praėjimas Lašišoms ir Šlakiams prie užtvankos - dabar ir aukštupį galima jų bus sutikti 🙂
Komentarai
Rašyti komentarą