Vlado Kukėno tinklaraštis

Žvejojau vakarop nuo 17 val iki 20 val. Taikinys - upėtakiai. Įrankiai - spiningėlis, masalai - sukriukės ir vobleriukai. Oras geras - saulė, vėjas. Gerai, kad buvo vėjuota, kitaip turbut bučiau sukandžiotas uodų ir kitų vabalų. Grobis:   3 upėtakiukai; 1 kiršliukas; 6 ešeriukai; Visos  žuvys paleistos atgal - per mažos, net fotkint nebuvo ką 🙂

Daugų ežere gausu žuvų. Kuojos, karšiai, karpiai, aukšlės, lydekos, ešeriai, stintos, šamai, sykai, lynai, karosai, seliavai, unguriai. Didžiulis išsiskiria savo dydžiu ir forma iš kitų Dzūkijos ežerų. Jis susidarė ledynams tirpstant ir įgavo labai įdomią konfiguraciją: primena nevisiškai taisyklingą H raidę su kepurėle. Jos abu šonai ištįsę iš šiaurės vakarų į pietryčius. Pietvakarinė ežero dalis 6,5 km, o plotis 1,5 km. Šiaurrytinė - 6,7 km ir 0,5 km. Abi Daugų ežero dalys jungiasi 2 km ilgio ir 300-400 m pločio vandens juosta. Ežero krantų ilgis 42 km. Ežere yra 10 nedidelių salų. Ežeras yra 130,5 m virš jūros lygio. Daugų ežeras yra rininio tipo. Jo dubenį sudaro keturios skirtingos krypties rinos. Dugno reliefą sudaro: daubos, iškilimai, seklumos, salos. Pietvakarinėje ežero dalyje vyrauja 30-40 m gyliai, o didžiausias gylis jos gale 42,5 m. Abi ežero šakas jungianti juosta sekli, dugnas lygus. Ežeras turi pusiasalį vadinamą Kirklių ragu. Aukščiausi krantai (20-30 m) vakarinė

Vìlnia (arba Vilnelė ; baltarusiškai – Вілейка ) – upė rytinėje Lietuvoje. Ištakos – netoli Vindžiūnų kaimo, 5 km į pietus nuo Šumsko . Upės ilgis – 79,6 km, baseino plotas – 624 km², iš jo Lietuvoje − 551 km². Vilniuje įteka į Nerį. Žymiausios vietos − Belmonto kriokliai ir Pūčkorių atodanga. Vilnia yra šaltavandenė upėtakio tipo pietryčių Lietuvos upė. Vilnios upėje vyksta atkuriamasis lašišinių žuvų veisimas ir monitoringas. Monitoringo stotyje (žemiau Mickūnų, žemiau Naujosios Vilnios patvankos, žemiau Belmonto patvankos) buvo įvertinta žuvų bendrijų rūšinė įvairovė ir pasiskirstymas bendrijoje. Nustatyta, jog dažnos ir įprastinės žuvų rūšys yra gružlys, trispyglė dyglė, lydeka, šližys, kūjagalvis, ešerys,kuoja. Vilnios upės žemupyje gausiausios buvo upėtakio, šlakio, šližio ir gružlio populiacijos. Žuvų bendrijose vyravo reofilai, bendrijų struktūra būdinga buvo šaltavandenėms upėms . 2001 metų tyrimų rezultatai rodo, jog upėtakių, lašišų ir šlakių gausumas Vilnios up

Daugų ežeras, tai pirmas ežeras kurį šiemet aplankiau balandžio 21 d. Taikinys lydekos, įrankiai spiningai su guminukais, vobleriais ir blizgėm 🙂 Žvejojom nuo ankstyvaus ryto - pirmasyk išgirdom gegutę kukuojant - pinigų turėjom 🙂 Per visą dieną 1 kibimas ir 1 lydys -2,20 kg.