žvejyba upelyje

Sekmadienio rytas. Apsiniaukęs dangus. Smulkus lietutis. Kadangi visi žvejai dabar, turbūt, lekia lydekas kamuoti, aš nusprendžiau patikrinti upelį, tikėdamasis, kad ten mažiau žvejų bus ir kokį upėtakį pavyks ištraukti. Užbėgant į priekį - neapsirikau - šį kartą prie upelio nieko nesutikau 🙂

Atvykus į vietą gamta pasitiko tuo pačiu smulkiu lietučiu ir ilga gegutės giesme "Ku - ku, ku-ku ...." Gerai, kad piniginė kišenėj ir ji netuščia, vadinasi, šiemet pinigų turėsiu 🙂

Priėjus upelį pastebėjau, kad vanduo šiek tiek drumzlinokas. "Na va, - pagalvojau sau, - turbūt bus sunkoka ką nors išviliot". Bet, negi atgal dabar važiuosi? Pasirenku ryškesnes sukres ir pradedu žvejoti. 

Po kokių keturių metimų - pirmas "išejimas". Kaip sakoma "pabučiavo" masalą ir pasislėpė.  "Hmm - pagalvoju, - kad ko gero apsirikau dėl vandens drumstumo poveikio ir žvejybą bus visai įdomi". Dar šiek tiek paėjus vėl "išėjimas". Nuotaika pakyla dar šiek tiek. Tačiau, kokį pusvalandį, nieko neįvyksta. Dar šiek tiek paėjau iš vienos duobutės vis dėl to išvylioju 33 cm. kiršlioką. Nuotaika pakyla dar labiau- per valanda du išejimai ir vienas ištrauktas kiršliukas. Nufotografuoju ir susiruošiu paleisti. Nuo kranto atbrailos iki vandens kokie 30 cm, tad nusprendžiu įbristi. Viskas atrodo labai gražu - smėliukas, rąstas 30-40 cm nuo kranto guli vandenyje. Gylis atrodo kokie 10 cm - ne daugiau, gruntas kietas(atrodė). Ir atbulas su žuvim nuleidžiu vieną koją. į vandenį. Pajutus (kaip man atrodė dugną) pabandau nuleisti antrą, permetant svorį ant pirmosios .........šast ir net nepastebiu kaip įkrentu iki juosmens o alkūnėmis užsikabinu į kranto atbrailą. Lieka kokie 5 cm iki bridkelnių viršaus. Aplink nei krūmų, nei medžių, už kurių galima būtų užsikabinti. Po kojomis kieto pagrindo nejaučiu. Makaluotis kažkaip nelabai yra noro - dumblas. Tai kažkaip pamažu sugebu vieną koją, traukiant ir lenkiant, užsikabinti už rąsto gale - vandenyje ir išsikabaroju sėkmingai. O už rąsto visiškai kietas dugnas. Kažkaip keista, kad tokiam 30-50 cm tarpelyje gali būti tiek dumblo 🙂

Truputį strioko apturėjau 🙂

Po geros valandos tuščio žvejojimo - įsikabino lydekiotė. Visai graži. Pakovoju su ja keletą minučių. Kadangi žvejoju be pavadėlio ir su 0,16 monovalu - tai ji sugeba savo aštriais dantukais nupjauti valą ir pabėgti su sukre 🙂

Dar šiek tiek pažvejoju ir nusprendžiu grįžti. Grįždamas sumąstau dar kartelį  patikrinti tas vietas, kur buvo "išėjimai". Atėjus ir pasiruošus išgirstu "bulktelėjimą".  Gerokai žemiau nei atėjau ant posūkiuko. Prisėlinu arčiau šiek tiek, kad užmest galėčiau masalą.  Dar vienas "bulktelėjimas". Pradedu šukuoti mesdamas sukrę palei srovę ir traukdamas prieš ją- nė velnio nenori imti. Po kokių 10 metimų nusileidžiu žemiau "bulksėjimo" vietos ir patikrinu ten. Nieko.  Jau praradęs viltį  metu prieš srovę ir  ..... trūkt... yra.... - 39 cm kiršlys. Jį nufotografuoju ir paleidžiu.

Tuo ir užbaigiu savo 4 val. pasivaikščiojimą palei upelį. Rezultatas visai neblogas 2 kiršliai, du "išėjimai", pabėgusi lydekaitė, pinigingas gegutės kukavimas ir nuotykis su laiminga pabaiga 🙂